Paikis fish&chips

Du faktai. 1. Paskutinį kartą Paiky buvau kai jie downtown foodhall karaliavo. (Mėgau jau tada) (ne vilniečiams - tas foodhallas užsidarė. Senokai. Liūdesys) 2. Nuo tada žuvaitė tik pagerėjo! Man labai patinka, kai fish and chipsų žuvytės plutelė nebūna labai stora ir labai riebi. Dažnai net tą plutelę nuimu ir tik žuvimi mėgaujuos. Bet šį kartą Paikis maloniai nustebino savo tešlos plonumu, skanumu ir žuvaitės sultingumu. Bulvytės su padažu irgi, o dievai! Labai gerai. Tik salotos - mano skoniui galėtų būti mažiau riebus padažas. Ir citrinos! Dabar citrinos plastiko kvapo ir skonio, todėl maisto vietos turėtų itin atsargiai rinktis tokį svarbų ingredientą! Anyways. Labai patinka. Eikit. Skanu, džiugu ir miau!

Nežinau kokius jūrų dievus jie užkalbėjo ir kiek sielos į tą fish&chips įdėjo, bet čia yra absoliučiai geriausia kas man gali nutikti. Porcijos be proto didelės, man per daug, bet sugyventiniui -pavalgė ir persivalgė, o vyras tikrai drūtas.

Na, man tai yra tiesiog deepfryintas liūdesys. Žuvies tešla gal ir nieko, bet tikrai ne alaus, o velnias žino ko, bet ji gelbėja situaciją, nes žuvis baisiai prėska, maža ir susitraukusi. Pseudo tartaro padažas tai tiesiog majonkė su prieskoniukais - papildomas dirgiklis liūdinantis gomurį. Bulvytės turbūt vienos traukė viską iš liūdesyje skęstančio laivo. Salotos. Hmm. Lapai kaip lapai, bet pomidorai tai kaip plastikinės klouno nosys. Matyt daržovėm ne sezonas, tad kaltint negaliu labai. Tai tiek. Liūdna.