Kebabas pitoje su vištiena

Ofisas. Pirmadienis. “Nu kolegos, kas atsinešėt pietus iš namų??? Gal visgi kebabų???” Aš kaip tik ilgai žiūrėjus į šaldytuvą ryte, jau buvau nusprendusi save atiduoti dienos pietų dievams. Kolegos šauksmas, gal net giesmė, sužadino manyje norą gauti dozę to, ką dažniausiai sutinki eidamas namo jau švintant, kai skrandis, iš paskutiniųjų subliauna, kad fireballas nėra pusryčiai… Tai va, saulė šviečia, mes mielame Naugarduko g kieme, viduje kvepia, mėsytė sukasi, galva taip pat! Gaila tik neliko lavašų ties mūsų kompanija, tai teko mėgautis pita. Labai patiko kebabas, gal biški sūroka ir daržovių šokis buvo kebabo gale… o norėjosi, kad lydėtų kiekvieną kasnį. Bet taip, jei klausiate manęs, ar šie pietūs sustabdė mane nuo kompo ir bet kokių kojų apavų variantų palikimo baloje ir išsikraustymo į kaimą… gal. Noriu pabandyti lavaše ir lėkštėje. Beje svarbu paminėti, nebuvo nė vieno neaiškaus mėsos gabaliuko, visur aiški, skani ir be jokių x kremzlių, kitų eh teksturų dalykų. Džiaugiuosi ir rekomenduoju!