Dosirak su vištienos kąsneliais mango special padaže

Kai buvau paauglys, labai daug sėdėdavau prie kompo. Dabar irgi sėdžiu daug, bet kažkaip nebe taip smagu. Po ilgų sesijų žaidimų, serialų žiūrėjimo ir naršymo forumuose, ateidavo į kambarį tėvas ir sakydavo “eik miegot jau, junk lauk tą kompą” tada grįždavo iš tualeto dar užmesdavo akį ir pridėdavo “ir prailgintuvą išjunk, kad elektros nesuktų”. Va šitas paliepimas mane prieš plauką šukuodavo. Jau tada turėjau įtarimą, kad man tas kalorijas, kurias išdeginu lįsdamas po stalu, brangiau kainuos nusipirkti ir suvartoti, negu ta maža lempelė elektros sudegins. Dabar nuostabūs laikai ir robotas gali tokias teorijas greitai patikrinti - sako reiktų apie du metus naktimis lempelę deginti, kad dabartinėmis kainomis eurą elektros prisuktų. Tėvas turbūt irgi suprato, kad nesutaupysim labai. Man atrodo, čia labiau pasireiškė jo kažkoks kontrolės viskame autizmas. Per daug pykti negaliu, nes pats turiu tokį galvos sutrikimą, kad neadekvačius pinigus leidžiu tam, kad muziką galėčiau klausyti prastesne kokybe per grotuvą kur įpusėjus albumui dar reikia blyną apversti. Dar ir sveria labai daug tie sudegę blynai kai reikia kraustytis. O apie autizmą pagalvojau, todėl kad mokykloje juokdavomės iš mano draugo Domo, nes jam lėkštėje negalėjo grikiai liestis su kečupu ir dešrele. Pagalvojau, gal viskas su juo tvarkoj, tiesiog gimė ne toj šaly. Va azijoj būtų ramiai valgęs iš bento dėžutės ir niekas nesiliestų. Viskas tvarkingai savo skyreliuose. Višta gal ne pati sultingiausia, bet gelbėja apvalkalas.