Tacos de carnitas de pato

¡Atención! Užsisakant standartiškai būna tik du takai. Mes turim pažįstamų industrijoje, tai sugebėjome išsiderėti, kad atneštų tris, o mokėtume kaip už tris. Mano takų k̶e̶l̶i̶a̶s̶ takas prasidėjo, kai kažkada vaikystėje Maximoje azijos prekių skyriuje radome berods Santa Maria takų. Jie buvo tokie beskoniai, kieti ir trupantys. Nepamenu, ką į vidų dėjome, bet tai buvo nuostabu, nes tai buvo kaip filmuose ir vienodai buvo, kad gomurį drasko ir subyra į šipulius išliedami pusę turinio atgal į lėkštę. Einant metams blėso tas užsidegimas ir takų vengdavau, nes nenorėjau rankomis rinkti išbarstytų vidurių nuo lėkštės. Taip tęsėsi iki kol vieną dieną man takų reputaciją išgelbėjo ne kokios reputacijos greito maisto restoranas - Taco Bell. Buvo draugai atvažiavę į svečius ir prieš skrendant atgal sakau reikia jums paragauti vietinio junk food kuris nėra burgeris, taip prieš skrydį nusivežiau juos į Taco Bell. Ten nutiko du įdomūs dalykai. Pirma, benamis iš šiukšliadėžes išsitraukė išmestą gėrimo puodelį ir nemokamai prisipildęs jį kolos paprašė darbuotojų šiaudelio (naudinga taktika, jei kada būsi Amerikoje be skatiko ir labai norėsis saldaus gėrimo). O antra, paklausė ar takų noriu kietų ar minkštų. Štai čia ir grįžo sena meilė, kai supratau, kad galima juos gauti ir ne gomurį draskančius. Niekas mums nesakė, kad Taco Bell turi šalutinį efektą, kuris greitai pravalo žarnyną. Man nieko, nes važiavau namo, bet draugas sakė baudė oro uosto WC. Šitie takai buvo kaip ir iš pasakojimo minkštieji, tik be to nemalonaus šalutinio efekto kaip pirmieji. Takų turinys džiugino, stebino ir malonino. Labai gali būti, kad čia bus mano takų tako aukščiausias taškas (bent jau kuriam laikui). Jei patiko, daugiau atsiliepimų - mano profilyje, o daugiau istorijų kaip išgyventi Amerikoje - savaitgalį mane pasikvietus alaus.