Valgiau iš dėžės makaronus kaip koks meškėnas 🦝 iš konteinerio. Nes galvojau, kad bus faina pasėdėt šalia esančiame Bernardinų sode (anksčiau vadintas Sereikiškių parku [čia kai virš trisdešimt būna pradedi rasyt senus vietovardžius]). Pasėdėt parke su makaronų dėžute nebuvo faina. Pirmiausia tai laukiau 3 valandas (realiai 15 minučių) kol man makaronus supakuos į dėžutę išsinešimui. Per tą laiką kažkas vėliau atėjo, užsisakė sushi dog ir gavo kol aš laukiau tai jei norit greitai pavalgyt imkit šituos suktinius, o ne makarus. Visas sušutęs po to laukimo ėjau iki parko (šiaip viduj manęs niekas nevertė laukti, turėjo ir laukė staliuku kur galėjau prisėsti palaukti, bet po fakto labai lengva sakyti ką reikėjo ir ko nereikėjo daryti) parke toliau šutinausi po saule, nes visi suoliukai pavėsyje jau buvo užimti. Negaliu įrodyti, bet tikiu, kad jei būtų makaronus susukę greičiau dar būčiau spėjęs į gerą vietą pavėsyje. Aš lesiau makaronus, o saulė lesė mano sprandą. Jonė išsigando ir uždėjo man maišelį ant sprando, kad visai nesusvilčiau. Kaip vaikas jaučiausi. Ji nesakė, bet iš akių mačiau, kad negali į mane žiūrėti kaip į vyrą su tuo maišiuku ant sprando. Nežinau kiek dabar reikės valytuvų pakeisti ir stiklainių atsukti, kad atstatyčiau savo trapų vyriškumą jos ir savo akyse, bet čia dviženkliai skaičiai bus tikrai. Makaronai buvo pusė velnio - 3/5.
