Praėjus vos keliems metams po šio tūkstantmečio pradžios, viename Fabijoniškių daugiabučio kambary galėjai rasti du vaikus sėdinčius prie kompiuterio valgančius mikrobangėje pašildytą picą ir užgeriančius Pepsi (iš skardinės). Ten sėdėjau aš pas savo gerą draugą Luką svečiuose. Mokėmės apie pasaulį už Fabijoniškių ribų. Žiūrėjome blink-182 klipus, žaidėm flashinius žaidimukus, varvinom seilę mokydamiesi sąmokslo teorijų kaip 911 ir Titanikas buvo inside job. Žodžiu, nuostabi nepažabota ir baisi informacinė laisvė iš laikų kai tėvai dar nesuprato kokių velnių yra tuose internetuose. Ir visa tai vainikuodavo minimalios maistinės vertės šaldyta pica su kečupo spirale ant viršaus. Keletas dešros griežinėlių, suskrudęs sūris ir padas kurį kandant garsas lyg kieme prie konteinerio putplastį laužytum, norėdamas sugrūsti į tą mažą šiukšliadėžes skylę. Jeigu jauteisi drąsus ir pasiryžai suvalgyti ir kraštus, tai daug šansų, kad skaudės krūminius. Tai va šitos Alkanųjų picos padas mane nubloškė atgal į tuos laikus, nes padas toks pat traškus ir kietas. Lukas buvo ir liko labai geras draugas ir į Fabijoniškes nebereikia važiuoti norint susitikti ir prisiminti vaikystę. Todėl šios picos nostalgijos efektas man didelio įspūdžio nepalieka. 1.5 duodu, nes ingredientai suguldyti ant sausainio buvo visai nieko.
