Forno di martino

Atsibudau šiandien ryte norėdama picos, tad nutarėm sugrįžti į Forno Di Martino. Ši - nuostabi pica. Labai švelniai aštri (gal 2/10), padas plonas ir atrodo sausas, bet yra labai padorus. Ant viršaus tokie kaip paprikyčių džemo gabaliukai, puikiai subalansuoja dešrytės ir pomidorų rūgštelę.

Koks čia žodis tiktų? Šlapia ar tokia suklijuota, nežinau, lazanijų nelabai valgau. Bet čia buvo šiaip nesąžininga, atnešė ir po 30 sekundžių nieko lėkštėj nebebuvo 😭

Ragavau iš draugės tik šaukštuką, bet iš visų desertų pasirodė gardžiausias ir panašu toks komentaras buvo kolektyvinis. Maloniai jatėsi vanilė, desertas gaivus, tai po sočios vakarienės, rodos, geras variantas.

Į lietuviškas varškės spurgas panašios, gal minkštesnės. Šviežios, šiltos. Pistacijų kremas švelnus, pabarstyta maldon. Man buvo intesyvoka, trūko gaivos.

Įdomesnis užkandis, kurį galima imti, kai nesiūlo tartaro. Labai norėjosi griebti už kotelio tą artišoką ir kaip vištos blauzdą kapoti laikant rankoj, bet buvau su kompanija iš padorių šeimų, tai susilaikiau.

Nauja patirtis. Prisiminiau laikus, kai YouTube dominavo mada viską deep fry’inti ir dar nežmoniškais kiekiais lydyto sūrio aplieti. Tiesa, sūrio čia nebuvo, o gruzdinimas alyvuogėms prie akių labai derėjo.

Galėjau ir be šio patiekalo leisti laiką. Gal man tiesiog artišokai nepatinka, bet pasirodė blankoki. Nebent nesugebėjau padoriai susikomplektuoti, kad viskas, kas numatyta būtų viename kąsnyje. Draugutė gyrė česnakų confit, į kurį dažėm bulkelę.

Įspūdingai atrodantis patiekalas. Tokios didelės lėkštės, rodos, tik Amerikoje būna, per pusę stalo. Mėsa minkšta, įdomios patiekalo tekstūros, viskas balanse, apart trumų majonezo, kuris, kaip visada, buvo labai intensyvus ir kąsniuose, kur jo pasitaikydavo daugiau, užgožė kitus, gan subtilius skonius.

Vykęs ir labai įdomus, neregėtas, neragautas užkandis. Alyvuogės tokios, lyg medaus-garstyčių marinate pabuvusios, šiltos ir traškios. Įdaro man nesijautė, o gal neieškojau jo tiesiog.

Galvojau, kad man patinka tik neapolietiško stiliaus picos, bet panašu, tiesiog nebuvau valgiusi tinkamai paruoštos, Romos picos, nes ši buvo puiki ir galimai gal net labiau už neapolietišką patiko. Gal todėl, kad “neapolietiškų” visur tiek daug. Maloniai nustebino picos padas: traškus ir minkštas, ne bulkinis. Visus kraštukus suvalgėm. Asmeniškai nesirinkčiau picos su alyvuogėmis ir artišokais. Nežinau, kodėl visad padarau šią klaidą.

Užrašas ant deserto - visai kieta. Porcija soti. Piršteliai ne per daug permirkę.